Vienas iš dalykų, kurį mėgstu savo gyvenime, yra fotografija. Kamerą nešioju visur: gamtoje, šventėse, kelionėse. Mokytis fotografuoti man padeda stebėti pasaulį kitaip – rasti grožį kasdienybėje, pastebėti smulkius dalykus, kurių daugelis nežiūri.
Vieną popietę, sėdėdamas savo kieme ir bandydamas užfiksuoti paukščius, pastebėjau, kad mūsų kaimynė, kuri gyvena šalia, elgiasi keistai. Ji nuolat žvalgėsi aplink, lyg norėdama įsitikinti, kad niekas neseka. Neįprasta kaimynės veikla mane sudomino, todėl nusprendžiau tai įamžinti. Sekimo įrangos prekės www.sekimoiranga.lt
Naudojau ilgo nuotolio objektyvą, kad gaučiau aiškius kadrus iš didelio atstumo. Netrukus pastebėjau, kad prie jos namo priėjo vyras, kurio anksčiau nebuvau matęs. Jie susiėmė už rankų, bučiuosi ir kalbėjosi. Jų veidai spindėjo iš laimės ir įsimylėjimo.
Kadangi aš nesitikėjau, kad pateksiu į tokį netikėtą stebėjimo momentą, pradėjau filmuoti visą jų susitikimą. Mano mintyse kirbėjo minčių, kad gal tai jos senas draugas, ar galbūt tai meilužis? Nežinojau, bet scenos, kurias stebėjau, buvo pakankamai intymios, kad suvokčiau, jog šiame dalyje nesu vien tik nekaltas stebėtojas.
Po to, kai įvykiai užbaigėsi, nusprendžiau peržiūrėti visą medžiagą. Supratau, kad galbūt ši informacija yra per daug asmeniška ir ją stebėti buvo nepadoru. Atsidūriau dviem pikčiurnose – iš vienos pusės, mano natūralus smalsumas buvo patenkintas, bet iš kitos pusės, supratau, kad pažeidžiau kieno nors privatumą.
Galų gale nusprendžiau nepasiduoti pagundai ir nepasidalinti šia informacija su kaimynais ar draugais. Ištrinau visus įrašus ir pažadėjau sau, kad daugiau niekada neleisiu savo smalsumui įsikišti į kitų gyvenimus. Nors kai kurie gali sakyti, kad tai buvo tik nedidelė „šnipinėjimo” akimirka, aš suprantu, kad privatumas yra šventa riba, kurios negalima peržengti.