Kiekvienais metais įmonėje, kurioje dirbau, vykdavo didelis darbo balius. Tai buvo renginys, kuriame dalyvauti norėjo visi: nuo paprastų darbuotojų iki aukščiausios vadovybės. Visi dėvėdavo šventinius drabužius, o salė skambėdavo nuo džiaugsmo, šypsenų ir šokių.
Tuo metu mano vyras irgi dirbo toje pačioje įmonėje, nors skirtinguose skyriuose. Mes abu labai laukėme šio renginio, nes tai buvo proga pamatyti kolegas kitame, šventiniame kontekste ir šiek tiek atsipalaiduoti nuo kasdienybės.
Tačiau šiais metais jaučiau tam tikrą nerimą dėl vyro elgesio. Pastebėjau, kad jis pradėjo daugiau laiko praleisti su viena kolege iš rinkodaros skyriaus, Lina. Jie dažnai skambindavo vienas kitam, rašinėjosi ir pusryčių metu dažnai sėdėdavo kartu. Nors stengiausi nepasiduoti pavydui ir pasitikėti vyru, negalėjau nepastebėti šių pokyčių.
Darbo baliuje viskas prasidėjo taip, kaip ir turėjo. Žmonės šoko, juokėsi, džiaugėsi maistu ir gėrimais. Tačiau po valandos ar dviejų pastebėjau, kad mano vyro nėra šalia. Ieškodama jo, pastebėjau, kad ir Lina dingo.
Sutrikusi, nuejau į vieną iš šalutinių kabinetių, kurioje būdavo ramu ir ne daug žmonių. O ten už durų radau savo vyrą ir Liną, glaudžiai apkabintus ir besibučiuojančius.
Tai buvo lyg šaltas dušas. Visas pasaulis sustojo, o širdis spaudė kaip plaktukas. Nusivylimas, pyktis, skausmas – visi šie jausmai įsiveržė į mane vienu metu.
Pasistengiau neprarasti savo orumo, prisistatėme akis į akis, ir be žodžio apsisukau ir palikau juos ten. Vakaras, kurio laukiau su tokia nekantrumu, virto vienu iš sunkiausių mano gyvenime.